Gegužės 23 dienos popietę, Ignalinos rajono socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos Jurgita Čebatoriūnienė, Edita Janutėnienė, Danguolė Drabatienė ir atvejo vadybininkės Rita Dervinienė, Ieva Mačiulienė organizavo žygį, skirtą paminėti „Šeimos dieną“ bei „Tarptautinę vaikų gynimo dieną“.
Tai buvo renginys, mums padėjęs suvokti, jog pokyčiai vyksta ne tik įstaigose, susirinkimų salėse ar planuose. Bet ir tada, kai tiesiog sustojame ir esame šalia vieni kitų. Tą dieną žygyje, mes, socialiniai darbuotojai, atvejo vadybininkai ir šeimos, su kuriomis kasdien dirbame, atsidūrėme kitoje aplinkoje – gamtos, tylos, istorijos ir tarpusavio ryšio apsuptyje.
Tai nebuvo tik žygis. Tai buvo mūsų visų galimybė atsitraukti nuo įprastos rutinos, kuri daugeliui šeimų dažnai yra kupina streso, nesaugumo ar emocinių sunkumų. Vaikai – iš pradžių nedrąsūs – pamažu pradėjo žaisti, domėtis aplinka, šypsotis. Suaugusieji – ėmė kalbėtis vieni su kitais, dalintis istorijomis. Tarp mūsų, socialinių darbuotojų ir šeimų, atsirado neformalus, natūralus ryšys, kuris labai svarbus ir reikalingas pasitikėjimui auginti.
Gidė Rita Ramanauskienė, lydėjusi mus per Palūšę, ne tik pasakojo apie istorines vietas – senąją medinę bažnyčią, apžvalgos taškus, gamtos kampelius, bet ir priminė, kaip svarbu sustoti ir pasidžiaugti tuo, kas aplink mus. Stebėjome, kaip šeimos žavisi ežeru, kaip vaikai susidomėję klausinėja apie gamtą – tai buvo šilti, gyvi momentai, kuriuose gimsta emocinis saugumas.
Po ekskursijos susėdome pasivaišinti kukliais užkandžiais ir arbata. Stalas nebuvo ištaigingas, bet mus jungė šilti jausmai, anksčiau nepatirtas artumas. Žmonės dalijosi maistu, kalbėjosi, juokėsi. Tuo metu pajutome – šitas bendrumo jausmas kuria daugiau nei oficialūs pokalbiai ir posėdžiai. Tą dieną nebuvo „klientų“ ar „darbuotojų“ – buvome tiesiog žmonės, bendruomenė.
Daugelis mūsų šeimų patiria socialinę atskirtį, vienišumą ar emocinį nuovargį. Ši išvyka leido jiems pasijusti svarbiais, priimtais, vertinamais. O mums, socialiniams darbuotojams, matant šypsenas jaučiant padėkos žvilgsnius, buvo galimybė labiau suvokti savo darbo prasmę.
Tokiomis akimirkomis suprantame – socialinis darbas vyksta ne tik padedant spręsti problemas, bet ir kuriant erdves, kuriose žmonės gali būti savimi, pasijusti saugūs ir matomi. Palūšė mums visiems tapo ne tik gražia vieta, bet ir priminimu, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo sunkumų, gali atrasti džiaugsmą kasdienybėje.
Po žygio išsiskyrėme su viltimi, kad tai buvo mūsų kuriamos tradicijos pradžia.
Socialinės darbuotojos Ieva Mačiulienė, Edita Janutėniėnė